Pro viešbučio langus atsiveria tekančios saulės šalies sostinės Tokijo daugiaaukščių ir akinančios ryto šviesos vaizdas. Ant viešbučio staliuko guli planas, pilnas verslo susitikimų, miesto metro linijų, žurnalistės paruošti klausimai tiesioginei radijo transliacijai Lietuva-Japonija, IT parodos „Japan IT Week“ stendų schemos ir tai, apie ką sklinda legendos – pažymėtos išskirtinės neužmiegančio Tokijo vietos. Nekantrauju, jungiu pagreitį.
Pirmasis įspūdis atvykus į Japonijos megapolį Tokiją, yra nenustojantis žmonių ir transporto judesys. Gatvė pilna „old school“ Toyota taksi automobilių, judančių pirmyn kairiąja kelio puse, šaligatviuose kostiumuoti, kažkur tikslingai judantys praeiviai. Metro – kaip laikrodis, atvykstantis ir išvykstantis tiksliu laiku. Atstumai Tokijuje skaičiuojami ne kilometrais, o laiku, tai yra, kada tiksliai reikia būti ir kiek laiko trunka atvykti iki sutartos vietos. Visi mano verslo susitikimai buvo suderinti iš anksto, tačiau tikslinimasis elektroniniais laiškais vyko po šešis kartus iki susitikimo. Tokijiečiai labai mėgsta punktualumą, netgi jei vėluoja traukinys minutę, garsiakalbiais sklinda atsiprašinėjimai. Prieš kiekvieną susitikimą japonai atsiunčia metro ar vietos susisiekimo vietą ir transporto plane nurodytus metro atvykimo maršrutus bei laiką. Tai labai patogu ir aišku, todėl pavėluoti tiesiog neįmanoma.
Prieš vykdamas į kelionę domėjausi apie japonų verslo kultūrą, sužinojau, kad ši tauta labai vertina dėmesį, japonai mėgsta būti išklausomi, susitikus patariama įteikti smulkius suvenyrus, o santykiai po susitikimų mezgasi pakankamai ilgai.
Japonai neskuba – jiems įdomūs ne tik produktai, bet ir juos kuriantys žmonės, kas vadovauja įmonei, kokia tų žmonių kultūra ir požiūris. Atvykęs į „EU-JAPAN ICT Business Matching“ (Europos Sąjungos ir Japonijos Informacinių ir komunikacinių technologijų) verslo susitikimų renginį, išvydau mažoje salėje verdanti darbą. Susitikau keletą lietuvių, kurie taip pat lankėsi Tokijuje pagal „Inoconnect“ rėmimo programą, tad iš viso buvome aštuoniese. Tą dieną turėjau susiplanavęs tris susitikimus.
Pirmasis susitikimas įvyko su japonų informacinių technologijų įmone – „OceanBridge“. Susitikime dalyvavo įmonės prezidentas ir verslo plėtros vadovas. Pokalbio metu verslininkai pristatė savo įmonę, kurios tikslas – importuoti IT programinius produktus, palengvinančius darbą įmonėms, į Japoniją. Tekančios saulės šalies atstovai jau dirba su Didžiosios Britanijos ir Slovėnijos įmonėmis. Pristatymo metu atkreipiau dėmesį, jog labai akcentuojamos susitikimų nuotraukos su verslo partneriais, japonams labai svarbūs žmogiški santykiai, paremti pasitikėjimu, nes ypač vertinamas ilgalaikis bendradarbiavimas. Tik vėliau sužinojau, kad, tiek megzdami ryšius su vietinėmis įmonėmis, tiek su užsienio verslininkais, japonai iki bendradarbiavimo sutarčių gali užtrukti nuo 9 iki 18 mėnesių. Susitikimo dalyviams pristačiau Kauno mokslo ir technologijų parke veikiančias IT įmones, jų kuriamus produktus ir sutarėme iš Lietuvos surengti telekonferenciją su juos dominančiomis ir atrinktomis įmonėmis.
Kitas susitikimas vyko su energetikos sektoriaus konsultantu, kurį domino vėjo jėgainės, saulės energijos sistemų valdymo programų bei baterijų gamybos sritys. Turėdamas parengtas įmonių „Detra Solar“, „Energy Advice“ bei „Energeno“ prezentacijas, pristačiau lietuvių verslus. Pokalbis nebuvo lengvas, tačiau, ne dėl kultūrinių skirtumų, bet dėl kalbos barjero – tik nedaugelis japonų kalba angliškai, kaip vėliau pastebėjau jaunimas: moksleiviai ir studentai, taip pat beveik nekalba.
Paskutinis tą dieną verslo susitikimas įvyko su viena Lenkijoje veikiančia „Comarch“ įmone, besiveržiančia į Japonijos rinką su medicinine įranga. Anot verslo plėtros vadovo Japonijai Lukasz Zezulak – „Atvykau prieš keletą mėnesių į Tokiją, įkūriau įmonės filialą, suradau biurą veiklai. Planuojame lapkričio mėnesį organizuoti atidarymo renginį ‚Innovation Day‘“. Į šį susitikimą gavau pakvietimą ir aš, deja, Japonijoje tuo metu nebūsiu.
Susitikimo metu pristačiau Kauno MTP veikiančios įmonės „Softneta“ medicinos vaizdų, nuotraukų apdorojimo ir apžiūros archyvavimo programinę įrangą. Sutarėme, kad pažintį pradėsime nuo Lenkijoje veikiančios motininės įmonės ir vėliau, jei produktas patiks, jis bus prijungtas ir prie Japonijos produktų grupės. Susitikimo metu sužinojau, kad Tokijuje yra nemažai medicinos srities įmonių, kurios dirba e. sveikatos srityje, todėl labai saugo savo „teritoriją“, kovoja ir nieko neįsileidžia. Remiantis neoficialiais duomenimis, vyriausybė planuoja apjunti e. sveikatos sistemas į vieną integruotą sistemą, kad gydytojai galėtų vienodai valdyti paciento informaciją visoje Japonijoje. Taigi patekti į šią rinką yra iššūkis, tačiau susitikimas sudarė prielaidas „Softnetai“ iki 2020 m. užimti poziciją Japonijos sveikatos sistemų nišoje.
Vakare, po visą dieną trukusių verslo susitikimų, sutarėme su lietuvių įmonių bei Saulėtekio mokslo ir technologijų parko atstovais apsilankyti Tokijo Shinjuku mikrorajone, kur gausybė kavinių, parduotuvių, mažų gatvelių, užpildytų dideliais žmonių srautais ir visą naktį akinančiai šviečiančiomis reklamomis. Vakaras Tokijuje prasideda anksti, jau 17 val. nusileidus saulei.
Prie mūsų prisijungė ir lietuvis Saulius – kosmopolitiškas žmogus, mėgstantis keliauti po pasaulį ir kas 3 ar 5 metus apsistoti vis kitame pasaulio mieste, tad šįkart jį sutikome Japonijoje. Draugo pakviestas atvyko dirbti automobilių detalių tiekimo parduotuvėje, kalbą išmokęs kartu su bendradarbiu kinu. Jo dėstytojas vos kalbėjo angliškai, o kinas – tik savo kalba.
Lietuvis aprodė mums tirštas nuo žmonių gatves, su itin plačiomis – trijų automobilių pločio – perėjomis, kuriomis kino filmuose mėgsta pasivaikščioti Godzila. Kas antrame žingsnyje mus pasitiko japonų užkandinės, viliojančios vietinio maisto kvapais.
Vakarinis Tokijas – tai nuolat judančių, po darbo į kavines užsukančių japonų ir užsieniečių srautas. Atviros išmaniųjų įrenginių parduotuvių durys, pilni žmonių žaislų, monetų lošimo namai. Anot Sauliaus, japonų minimalus atlyginimas vidutiniškai siekia apie 132 800-165 000 jenų per mėnesį, tai yra apie 1250 eurų. Už 700 eurų šiuos pinigus jie gali išsinuomoti kambarį, o kiti pinigai lieka maistui, kelionėms į darbą, kasdienei buičiai – apie 550 eurų. Kavinėje maistas su gėrimais gali kainuoti nuo 7-13 eurų, todėl ir matėme pilnas kavines žmonių po darbo. Norintys dirbti ir užsidirbti, tai gali padaryti įdėdami šiek tiek pastangų. Pastebėjau, kad niekur nemačiau prašančių pinigų ar valkataujančių žmonių, bedarbystė – minimali.
Pasak Sauliaus, japonai yra labai paslaugūs žmonės, galintys bet kada padėti. Tuo įsitikinau pats, ieškodamas kelio į metro, kai sutiktas gatvės muzikantas ketvirtį kilometro ėjo kartu su manimi, kad atvestų iki ieškomos vietos.
Savaitę prieš išvykstant į Japoniją, Kauno mokslo ir technologijų parke, „Santakos“ slėnyje susilaukėme Japonų įmonių grupės vizito. Susitikimo metu susipažinau su Hiroya Inoue – antruoju Japonijos ambasados Lietuvoje sekretoriumi. Užsiminiau, jog vykstu į Japoniją kitą savaitę, pasiūlė aplankyti vieną įmonę, besidominančią išmaniųjų namų technologijomis.
Taip ir nutiko – kelionės Tokijuje metu susirašėme su Hiroya ir jis suorganizavo susitikimą su daugiau nei 210 metų veikiančia Shimizu statybos, inžinierinių sprendimų, investavimo ir verslo vystymo, išmaniųjų miesto valdymo sistemų bei tyrimų srityje dirbančia įmone. Tai didžiulė korporacija, veikianti globaliu mastu ir pasiekianti daugiau nei 15 milijardų dolerių apyvartą. Susitikimas vyko viename iš MTEP biurų, atsakingų už įvairius sprendimus kuriančių startuolių paiešką pasaulyje, į kuriuos būtų galima investuoti. Tyrėjams ir verslininkams pristačiau Kauno MTP veikiančių įmonių išmaniųjų namų sprendimus, teikiamas paslaugas, kalbėjomės apie investavimą į Lietuvos startuolius. Supratau, kad investavimo procesai vyksta ilgai, nuo vienerių iki penkerių metų, nes korporacija didelė, todėl reikalinga pereiti nemažai derinimo procesų. Taip pat susipažinau su kompanijos ateities vizija, besiplečiančio Tokijo miesto koncepcija ant žemės ir po vandenynu. Projektas „Spiral Ocean“, parodo, kad Tokijo gyventojai ateityje įsikurs po vandeniu ir transportas spirale judės į paviršių arba į jūros dugną. Labai tikiuosi, kad ryšys su šia įmone nenutrūks ir ateityje.
Prie Tokijo Universiteto ligoninės, molekulių ir gyvenimo inovacijų centro pasitiko renginio metu „Innovation drift“ Lietuvoje viešėjusi Inovacijų centro projektų vadovė Kanako Shinoahara, taip pat Inovacijų ir antreprenerystės departamento projektų vadovas ir centro direktorius. Kalbėjome apie „Sofnetos“ programinės įrangos pritaikymą arba diegimą Universitete. Teko parodyti kaip veikia pati programinė įranga, kuo ji naudinga gydytojui, chirurgui. Gavau pažadą, jog produktas bus pasiūlytas chirurgijos skyriui, jei patiks – pažadėjo įsidiegti šia programą.
Kitoje susitikimo dalyje susipažinome su Lietuvoje kuriamomis stipriausiomis inovacijomis, startuoliais, ypač domėjosi kiek lėšų valstybė skiria Mokslo ir technologijų parkų sistemai. Japonijoje didžiąją dalį lėšų įmonių inkubavimui organizacijos gauna iš valstybės. Tokijo Universiteto atstovai stebėjosi, kad mes turime daug įmonių ir esame funkcionuojanti organizacija, galinti išgyventi ir su nedidele vyriausybės parama. Draugiškai sutarėme, kad mes pasidalinsime savo patirtimi, kaip pavyksta pritraukti į Parką inovatyvias įmones, kaip plėtojame ir padedame augti inovatyvių įmonių bendruomenei šalyje ir pasaulyje. Susitikimas suteikė daug vilčių ateičiai.
Paroda „IT Japan Week“ vyko nuo Tokijo nutolus pusantros valandos kelio traukiniu. Ekspozicijų centre buvo apstu įmonių sprendimų bei japonų startuolių, siūlančių savo įmonių produktus ar sprendimus. Susidarė įspūdis, jog esi inovacijų prekeiviais nusietoje gatvėje. Čia daug jaunimo, siūlančio paimti įmonės bukletą ar firminį tušinuką, tam, kad nuskanuotų tavo kortelę ir vėliau atsiųstų reklaminį pasiūlymą. Priėjus prie įmonės stendo ar įsimintinesnio technologinio produkto sprendimo, pavyzdžiui, vaizdų atpažinimo sistemos, užsienio kalbos vertimo sprendinių, ar kalbančio ir tau atsakančio kompiuterio. Jaunuoliai mandagiai bando su parodos lankytojais bendrauti japonų kalba, deja, čia nedaug kalbančių angliškai. Apibendrinant galima teigti, kad paroda orientuota į vidaus rinką, nors sprendimų buvo tikrai įdomių – ypač energijos šaltinių valdymo, debesų kompiuterijos, komunikacijos su išmaniaisiais akiniais per atstumą įrenginiais, todėl bendradarbiavimas su šių sprendimų kūrėjais per atstumą įmanomas, tačiau keliantis nemažai iššūkių.
Parodoje buvo ir EU-JAPAN europietiškų įmonių stendas. Vienas iš mano sutiktų startuolių iš Airijos, Dublino miesto, beje gyvenantis Japonijoje, sukūrė anglų kalbos mokymosi programėlę Japonijai. Įmonės atstovas mato daug galimybių šioje rinkoje, nes čia angliškai kalba ne daug kas. Taigi, atsiveria daug veiklos galimybių, ypač prieš čia vyksiantį 2020 m. pasaulio čempionatą.
Taip jau sutapo, kad kelionės metu, IT parodoje teko duoti ZIP FM radijui tiesioginės transliacijos metu interviu laidai „Inovacijų era“. Buvo įdomi patirtis kalbėtis tiesiogiai iš Japonijos, kai už nugaros tūkstančiai žmonių lanko parodą. Ačiū Europos atstovams, kurie pasirūpino atskira ir nuošalia vieta pokalbiui.
Pradėti verslą Tokijuje galima, tačiau reikia turėti patikimų žmonių, kurie padėtų įsitraukti į įvairius verslo susitikimus ir vakarėlius. Reikia būti kantriam, teks ilgai belstis į duris ir bendrauti, nes korporacijos didelės ir darbuotojų hierarchija nemaža, tad sprendimo reiktų laukti po intensyvaus bendravimo ir susitikimų gal ir po 6 ar 12 mėnesių. Punktualumas, dėmesys ir pagarba svarbiausiam pagal hierarchiją asmeniui susitikimuose yra labai svarbu. Japonai prieš duodami vizitinę kortelę ją parodo į akis ir prisistato, pastebėjau, kad tai jau ritualas. Pajuokavimai susitikimo metu turi būti apgalvoti, spontaniškumas kartais gali pakenkti įvaizdžiui.
Japonija iš tiesų yra įdomi ir išskirtinė šalis, ypač europiečių kultūrai, tačiau po kelių verslo susitikimų ir susirašinėjimų atsiranda abipusis pasitikėjimas ir ryšys, kuris gali ateityje užsimegzti produktyvų bendradarbiavimą, ko aš ir labai tikiuosi iš šios verslo kelionės.
Teksto autorius: Paulius Nezabitauskas, Kauno MTP Inovacijų ir verslumo departamento direktorius