Šiandien išmaniųjų daiktų rastume beveik kiekvienuose namuose, o lietuviškos įmonės pačios imasi tobulinti ir apjungti buityje ir pramonėje naudojamų įrenginių programines įrangas į vieną tinklą. Nors šioje srityje bendrų verslo ir mokslo projektų randasi vis daugiau, Lietuvoje sukuriami daiktų interneto sprendimai labiau atliepia tendencijas, nei kelia proveržį. Apie tai kalbamės su naujausius dirbtinio intelekto (AI) pasiekimus daiktų interneto tinklo apmokymui taikančiu Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi ir vienu žymiausių AI srities lietuvių mokslininkų prof. Tomu Krilavičiumi.
„Daiktų internetas mums yra priemonė pasiekti tam tikrą rezultatą AI tyrimų srityje. Į tinklą sujungtų daiktų pagalba galime įdiegti daug įvairių sensorių, fiksuojančių duomenis, kuriais vėliau apmokome dirbtinį intelektą: prognozuoti, priimti sprendimus ir valdyti įrenginį automatiškai“, – apie daiktų interneto sąsajas su savo ir universiteto komandos atliekamais tyrimais pasakoja prof. T. Krilavičius.
Mokslininko komanda pernai įsitraukė į du didelės apimties bendrus mokslo ir verslo taikomuosius tyrimus, kurių rezultatai padės įmonėms sukurti išmaniuosius įrenginius. Vienas iš jų – UAB „Aedilis“ ir UAB „Baltec CNC Technologies“ iniciatyva kuriama gamybinių įrenginių išankstinių gedimų prognozavimo sistema. Tokia sistema bus pritaikoma šalies gamybos pramonės įmonėms, įsidiegusioms brangias šiuolaikines stakles, kurios bet kuriuo paros metu turi veikti visu pajėgumu.
„Kadangi tokių įmonių gamyba suplanuota gerokai į ateitį, labai svarbu identifikuoti galimus gedimus, kad būtų galima numatyti remontą. Remontas taip pat brangus tiek laiko atžvilgiu, tiek finansine prasme. Taigi svarbu, kad staklės siųstų duomenis apie savo atliekamą darbą, o programa automatiškai numatytų galimą gedimų riziką“, – sako mokslininkas, daviklių pagalba „komunikuojančių“ ir signalus siunčiančių staklių duomenimis apmokantis programinę įrangą.
Kartu su Kauno MTP įsikūrusia įmone „Singletonas“ bendradarbiaujanti mokslininko komanda taip pat prisideda kuriant išmanųjį elektrinį patalpų šildytuvą. Toks įrenginys informuos apie temperatūros pokyčius, savo veikimą ir siųs informaciją į debesis, kur programinė įranga mokysis pažinti vartotojo poreikius.
„Idėja atrodo paprasta – vietoj to, kad vartotojui pačiam reikėtų reguliuoti šildytuvą, programinė įranga iš pradžių per šiek tiek laiko apsimoko, kas patinka vartotojui, kokios yra patalpos šiluminės sąlygos, ir vėliau reguliuoja šildytuvą pati viena“, – pasakoja VDU profesorius.
Vienas ryškiausių privalumų, kuriuos numatoma, kad turės šis įrenginys, yra sumažėjusios energijos sąnaudos, ypač šildant kasdien nenaudojamas patalpas. Toks radiatorius gebės atrasti optimalų įšilimo laiką ir planuoti savo įsijungimą bei išsijungimą. Pavyzdžiui, įrengtas kaimo turizmo sodybos kambaryje, žiemą tik palaikomuoju rėžimu veikiantis šildytuvas gebės apšildyti patalpas tada, kai sodybos administratorius nurodys atvykstant svečius.
Susidomėjimas daiktų interneto galimybėmis Lietuvos įmones pasiekė prieš penketą metų. „Tuo metu nemažai įmonių įsigijo įrangą ir ėmė rinkti įvairius daviklių fiksuojamus aplinkos ir įrenginių duomenis. Prieš porą metų buvo žengtas kitas žingsnis, surinkus daug duomenų imta ieškoti būdų, kaip juos panaudoti priimant įmonės veiklos optimizavimo sprendimus. Tuomet įmonėms prisireikė papildomų kompetencijų ir tyrėjų pagalbos“, – sako prof. T. Krilavičius.
Vis dėlto, su verslu dirbantis mokslininkas pastebi, kad Lietuvos įmonės yra pakankamai mažos, kad galėtų pačios investuoti lėšų į tyrimus. Dažniausiai maži verslai pasinaudoja galimybe gauti valstybės investicijas naudodamiesi „IntelektasLT“ ir kitomis priemonėmis.
„Pačiai įmonei yra gana brangu prisiimti visas tokio projekto rizikas, nes atliekant mokslinį tyrimą niekas negarantuoja, kad pavyks pasiekti tokius rezultatus, kokių norisi. Kartais jie būna geresni arba blogesni, bet čia tenka prisiimti riziką. Žinoma, mokslas iš savo pusės siekia, kad gautume praktiškai naudingą rezultatą, o ne tik teorinius tyrimus“, – teigia pašnekovas.
Taikant į tinklą sujungtų daiktų siunčiamus signalus dirbtiniam intelektui apmokyti, mokslininkų komandai tenka įveikti nemažai iššūkių, kurie tyrimo pradžioje net neatrodo egzistuojantys. Vienas svarbiausių uždavinių yra užtikrinti renkamų signalų patikimumą.
„Ne visada visa informacija yra surenkama gerai: kartais jutikliai neveikia, signalai neperduodami laiku. Esame turėję projektą, kai nuotoliniu būdu buvo renkami namų skaitiklių duomenys siekiant nustatyti vartotojų poreikius ir nubrėžti bendras tendencijas. Rūsiuose įrengti skaitikliais, uždarius duris, nebesiųsdavo signalų, nes dingdavo GSM ryšys. Taip pat iššūkių kelia ir skirtingo dažnio bei patikimumo intervalų duomenys“, – sako profesorius.
Naujų sprendimų ieškoti skatina ir dideli duomenų srautai, kuriais išmanieji įrenginiai keičiasi informacija. Pavyzdžiui, tyrėjų komandos testuojamas išmanusis radiatorius kas dvi minutes siunčia atnaujintą informaciją apie aplinką ir savo veikimą. Tai iš dalies sulėtina ir pačią tyrimų eigą, nes atliekant analizę reikia išlaukti, kol kompiuteriai apdoros didelius duomenų kiekius.
Mokslininkas, vertindamas bendrus mokslo ir verslo projektus daiktų interneto srityje, išskiria tai, jog Lietuvoje nėra daug mokslininkų, besispecializuojančių šioje srityje, tad konkurencijos tarp tyrėjų nėra. Atvirkščiai, daug bendradarbiaujama, į pagalbą pasitelkiami ir užsienio tyrėjai. Užsienyje plintanti tendencija, kai mokslininkai kviečiami dirbti į privačius įmonių ir korporacijų institutus, pamažu ateina ir į Lietuvą.
„Tam tikri naujausi rezultatai gaunami jau nebe universitetuose, bet įmonėse – galbūt dėl skirtingo įmonių valdymo, mažesnės biurokratijos. Visa tai užtikrina mokslininkams daugiau laiko ir galimybių atlikti tyrimus“, – pastebi pašnekovas.
Profesorius sako, kad lietuvių daromi tyrimai nėra labai išskirtiniai šuoliai pasaulio mastu, jais dažniausiai siekiama išlikti kartu viso pasaulio vystymosi tendencijomis, optimizuoti įrenginių veikimą. „Situaciją galima apibūdinti knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ vieno iš personažų – Karalienės – išsakytais žodžiais: tam, kad palauktume minutėlę, pirmiausia reikia ją pasivyti“, – apibendrina prof. T. Krilavičius.
Vertindamas verslo indėlį į bendrus tyrimus profesorius sako, kad lietuviškos įmonės yra labai lanksčios ir inovatyvios, norinčios investuoti kuriant išmanius sprendimus. Vis dėlto, neriant į daiktų interneto siūlomas galimybes neretai pamirštama arba atidėliojama pasirūpinti duomenų saugumu.
„Kartais nesusimąstome, jog kiekvienas išmanus įrenginys – lemputė ar šaldytuvas – siunčiantis duomenis į debesis, yra tarsi mažas kompiuteris. Pakliuvęs į piktavalių akiratį jis gali tapti kibernetinės atakos dalimi. Sprendimų nuo to apsisaugoti yra, tačiau dažnai tai atidėliojama“, – pastebi mokslininkas.
Tai vienas iš pažintinio straipsnių ciklo apie daiktų interneto projektus Lietuvoje tekstų. Įsitraukę į projektą „IoT4SMEs – Daiktų internetas smulkiam ir vidutiniam verslui“, Nr. 2016-1-IT01-KA202-005561, siekiame supažindinti visuomenę su daiktų interneto plėtra, į kurią įsitraukia Lietuvos mokslo institucijos ir mažos bei vidutinio dydžio šalies įmonės. Projektas įgyvendinamas Erasmus+ programos pagalba. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį ir Europos Komisijos vadovybė negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateiktos informacijos panaudojimą.